Vienoj gražioj pasaulio kertelėj, seniai seniai gal prieš dvidešimt aštuonis metus prasidėjo ši istorija...

(po pabrauktais žodžiais yra nuotraukos)

   Gimiau 1975 gražią saulėtą gegužės 20d Vilkaviškyje, Lietuvoje.  Tėvai- ūkininkų vaikai, išėję laimės kurti į miestą- Danutė ir Gedas Luščikauskai. Vyresnysis (9metais vyresnis) ir vienintelis brolis Remigijus su šeima gyvenantys Vilkaviškyje (brolio sūnus Tauras kol kas jaunausias mano giminaitis).

   Vaikystė  bėgo sovietiniais metais, todėl netgi religinio auklėjimo pamokėlės buvo apsuptos savotiško slapstymosi ir vaikiško smalsumo žadinimo.

   Pirmoji mokykla... Gražiausioje Vilkaviškio vietoje- miesto parke įsikūrusi Devynmetė ir davė stiprius pamatus ateičiai. Mokytojų kolektyvą iki dabar prisimenu kaip vieną didžiulę šeimą, skiepijusią mokiniams mokslo šviesą ir kūrusią asmenybes (kas nebuvo dažna tais laikais...). Mokslas patiko ir labai sekėsi, todėl nebuvo kančių ir „blogų” mokytojų, auklėtojai puikūs, turintys laikmečio dvasios ir idėjų. Vyresnėse klasėse netgi pavyko patekti į Vilkaviškio mokinių tarpą, kurie vyko į besigiminiuojantį su mūsų miesteliu Olecko, Lenkijoje. Pirmoji išvyka užsienin nebuvo labai daili ar kerinti, bet pamatyti Adolfo Hitlerio karo metų slėptuvę ir išgirsti vienus iš geriausių pasauliyje bažnytinių vargonų Šv. Liepos bažnyčioje Gizycko, Lenkijoje, tikrai buvo verta. Per tas kelias viešėjimo kaimyninėje šalyje savaites turėjau progos pagilinti savo lenkų kalbos žinias, kuriomis beje, tesinaudoju iki šiol. Baiginėjant mokyklą prasidėjo Atgimimas. Veiklių, patriotiškai nusiteikusių mokytojų dėka, turėjau garbės pirmasis iškelti trispalvę po ilgų tamsos metų. Pirmosios mokyklos klasiokai iki šiol  seniausi draugai...

   Vidurinė mokykla neatrodė tokia baugi ir tolima kaip kitiems, nes jau pažinojau keletą būsimų klasiokų, o tie 1,5 kilometro(beveik mylia) pasivaikščiojimo kasdien pirmyn ir atgal gimtojo miesto gatvėmis buvo ko gero ta mankšta, kurios taip trūksta kiekvienam paaugliui. Trys metukai vidurinėje buvo sunkesni, nors klasės kolektyvas buvo gana mišrus, tačiau vykęs... Visų pirma, nei iš šio nei iš to paskutinėmis devintosios klasės dienomis atsirado iki šiol persekiojanti problema- mikčiojimas. Tai netrukdė dalyvauti skaitovų konkurse, ar skaityti eilėraščius meniniuose vakaruose bei dainuoti mokyklos chore, tačiau tai katastrofiškai įtakojo saviraiškai. Nelengva nutylėti tai, ka gali pasakyti žymiai geriau už kitus, bet teko...

   Vidurinėje mokykloje kaip ir daugeliui įvykių netrūko... Jaučiausi puikiai, nes atsineštas žinių bagažas ir gyvenimo priemiestyje privalumai (mokėjimas daryti beveik viską, ko reikalauja aplinkybės, išmanymas daugelyje reikalingų sričių) surado man tinkamą vietą mokyklos rutinoje, kuria buvau be galo patenkintas. Kažkda matyti kino filmai paskatino atkurti vietinį mokyklos radiją-  „Centrą C“, kuriame praleisdavau nemažai laiko netgi pamokų metu. Mano mokymosi metu Vilkaviškio 2-ąja vidurine vadinta mokykla išliks atmintyje ir dėl to, kad ten pirmą kartą sutikau ir susipažinau su savo sužadėtine ir dabartine žmona. Maloniai prisimename pasisėdėjimus prie žvakių, skambant gitaroms ir liejantis vynui... Pirmieji vaizdai, kylantys atmintyje apie savo gyvenimo meilę- mokyklos scena, rudos akys iš po besidraikančių šviesių plaukų ir "Lakštutė".... Likimo stumtelėjimas  arčiau vienas kito ko gero buvo artimiausių draugų vestuvės.

   Pirmasis artimas susipažinimas su užsieniu- vasara praleista Londone. Dirbome sunkiai, bet nuotaika palaikė jėgas, o iš JAV atvykusi pasisvečiuoti Margarita įkvėpė dvasios laukti naujų gyvenimo posūkių.

   Tėvų užuominos, meilė medicinai ir noras padėti žmonėms, nuvedė į kitą gyvenimo etapą- Kauno Medicinos Universitetą. Čia visuomet jaučiausi stovįs savo vėžėse, darantis tai, ką turiu daryti. Mano bendražygiai gydytojai ir dabar patys geriausi draugai, nes sąsajos ne tik amžiumi, gyvenimo troškuliu, bet ir specialybe,  meile medicinai- pasirodė stipresnės už kitas. Bendrabučio kambario draugas, ilgi vakarai, smagūs pokyliai skambant "Gombay dance band" negali tiesiog išnykti. Panašiu gyvenimo keliu atėjusi į universitetą Margarita įsiliejo į kasdienybę neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Nelabai anksčiau besidomėjęs sportu užpildžiau ir tai. Tapau Universiteto Lengvosios atletikos rinktinės prezidentu, kartu su šauniu Aerobikos šešetuku laimėjome pirmąjį Lietuvos aerobikos čempionatą. Linksmybių ir sunkumo, bemiegių naktų ir egzaminų, varžybų ir poilsio metai bėgo puikiai, su pakilia nuotaika ir nesibaigiančiais svarstymais apie rytojų.

   Deja gimtoji šalis negalėjo man pasiūlyti to, ko troško širdis ir protas. Bendras ekonominis nuosmukis, niūri gydytojų dalia ir kiti pavyzdžiai badė akis reikalaudami rasti sprendimą. Galų gale ryžomės sunkiam ir lemtingam gyvenimo žingsniui. 1999 liepos 8 dieną išvykome į JAV, kur esame iki šiol. Pradžia nebuvo lengva, tačiau nebuvo ir nepakenčiama. Susiradome gražų būrelį naujų draugų... Blogiau nei Lietuvoje (bent jau dvasiškai) ko gero nebuvo. Pragyvenome pora metelių, kol galutinai supratome, kad radom tai, ko ieškojom. Deja, kaina yra didelė- esame už tūkstančių kilometrų nuo tėvų, brolių ir draugų. Nėra tokios dienos, kuomet jų neprisimintumėm, tačiau čia mes esam laimingi, galime daug daugiau gėrio atnešti pasauliui ir duoti gyvenimą, kokio mes visada troškome, savo vaikams. Tikime, jog jie bus dėkingi už tai, kad jų svajonės turės erdvės išsipildyt.

   Naujo biografijos puslapio antraštė-  Vestuvės.... (dabar rašomas...)